Fizikams.lt

Vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12,7) kosminis kūnas. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra didelio kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje.

„Mėnuliais“ gali būti vadinami ir kitų planetų natūralūs palydovai, tačiau šiame straipsnyje patogumo dėlei kalbama tik apie Žemės palydovą – mėnulį.

Mėnulio judėjimas

Mėnulio libracijos ir fazių keitimosi animacija

Mėnulio fazių susidarymas: Jaunatis ●, priešpilnis ◐, pilnatis ○, Delčia ◑

Mėnulis skrieja aplink Žemę elipsine orbita, todėl nuo jos būna ne vienodu atstumu. Arčiausiai priartėja iki 363 300 km, o nutolsta iki 405 500 km. Nors Mėnulis skrieja aplink Žemę ta pačia kryptimi, kaip ši sukasi apie savo ašį, tačiau dėl lėtesnio skriejimo stebėtojui Žemėje atrodo, kad Mėnulis dangaus skliautu juda iš vakarų į rytus. Skriedamas savo orbita Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės (3,9 cm per metus), todėl gali ateiti toks laikas, kai Mėnulis paliks Žemę.

Judėdamas aplink Žemę Mėnulis priklausomai nuo Saulės apšvietimo matosi vis kitoks – tai pilnas, tai tik pjautuvas į vieną ar į kitą pusę bežiūrintis – matosi vis kita Mėnulio fazė. Įdėtame paveiksliuke pavaizduotos visos Mėnulio fazės. Pilnas mėnulio ciklas trunka 29,5 paros. 

Paviršius

NASA Mėnulio paviršiaus nuotrauka

Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmasis sudarė Tomas Hariotas (1560-1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas simbolinis. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotyniškai, pavyzdžiui, Debesų jūra – Mare Nubium, Audrų vandenynas – Oceanus Procellarum.

Mėnulio paviršiuje labai daug kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 m skersmens cirkų iki mažų duobučių, neįžiūrimų iš žemės. Būdinga kraterio detalė – pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis iškilę 3000 m ir daugiau. Ilgai ginčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos ir iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulę Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, karpatai ir alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų. Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės. Jų didingos viršukalnės yra net 4570 m aukščio.

Žemė iš Mėnulio

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai – apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių, vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimų priemones

Vanduo

2008 m. liepos 18 d. NASA paleido skrieti į Mėnulį du kosminius zondus: Lunar Reconnaissance Orbiter (LRO) ir Lunar Crater Observation and Sensing Satellite (LCROSS).^[1] Planuojama, kad pirmasis zondas skries Mėnulio orbitoje 4 metus, o LCROSS tik 3-7 mėn. Pagrindinė LCROSS misija buvo ieškoti Mėnulyje vandens. Skriejant į parinktą pietų Mėnulio ašigalį, kuriame kaip mano turėtų būti vandens, LCROSS nukreips raketos nešėjos pakopą į taikinį, o pats po 4 minučių bus nukreiptas įsirėžti į numatytą vietą Mėnulyje. Paskui LCROSS skris ir LRO. Jis tirs susidariusį nuolaužų debesį. 2009 m. lapkričio 13 d. NASA remdamasi preliminariais duomenimis patvirtino, kad Mėnulyje yra vandens.

Mėnulio stebėjimas

Plika akimi galima stebėti Mėnulio tamsias dėmes, vadinamas jūromis ir šviesias, vadinamas žemynais. Iš tikrųjų Mėnulyje nėra didelio kiekio vandens ir šie pavadinimai yra tik sąlyginiai.

Jau pro teleskopą galima stebėti ir smulkesnius darinius – Mėnulio kraterius, spindulius besidriekiančius nuo kraterių, kalnynus ir kt. Kai kuriuos Mėnulio paviršiaus darinius galima stebėti su žiūronais iš Žemės. O per teleskopą galima stebėti nepaprastai įdomią Mėnulio panoramą. Krateriai įspūdingiausiai atrodo ties terminatoriaus t.y dienos ir nakties riba.

Užtemimų stebėjimas

Mėnulis skriedamas aplink Žemę pakliūna į jos metamą šešėlį ar pusšešėlį. Mėnulis dangaus skliaute šviečia todėl, kad atspindi Saulės šviesą, tačiau pakliuvęs į Žemės šešėlį šios šviesos Mėnulis nebegauna ir nustoja šviesti – įvyksta Mėnulio užtemimas. Mėnulis skrieja aplink Žemę, o Žemė - aplink Saulę, todėl mes paprastai matome skirtingas Saulės apšviestos Mėnulio dalis. Šios iš Žemės stebimos įvairios Mėnulio formos vadinamos fazėmis. Kartais Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja taip, kad Mėnulis meta šešėlį ant Žemės. Tada įvyksta dalinis arba visiškas Saulės užtemimas. 

http://lt.wikipedia.org