Fizikams.lt

Debesis – matoma vandens lašelių ar ledo kristalų sankaupa Žemės atmosferoje. Kitų planetų atmosferose taip pat susidaro debesys, bet dažniausiai ne iš vandens garų.

Besikondensuodami vandens garai formuoja smulkius lašelius (paprastai 0,01 mm) arba ledo kristalus, o susikaupus milijardams tokių lašelių ar kristalų, jie tampa matomi debesų pavidalu. Debesys vienodai atspindi visų bangos ilgių spalvas, dėl to atrodo balti, kartais pilki ar net juodi, jei susidaro labai storas ir tankus sluoksnis, nepraleidžiantis Saulės šviesos.

Kamuoliniai debesys gali plaukti atskirais debesimis ir gali būti susikaupę į virtines, dengiančias beveik visą dangų. Šių debesų apatinės ribos aukštis yra nuo 0,8 iki 1,5 km, bet atskirais atvejais gali būti žymiai aukščiau. Debesų storis svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų.

Debesų grupavimas

Debesys grupuojami pagal aukštį ir formą.

Išskiriami trys debesų aukštai: apatinio aukšto debesys, vidurinio aukšto debesys ir viršutinio aukšto debesys. Pagal formą jie skirstomi į sluoksninius, kamuolinius ir plunksninius. Šie gali būti suskirstyti į dar smulkesnes grupes.

Apatinio aukšto debesys

Apatinio aukšto debesys esti iki 3 km aukštyje. Tai sluoksniniai lietaus, sluoksniniai, bei sluoksniniai kamuoliniai debesys. Šie debesys sudaryti daugiausiai iš smulkių vandens lašelių, todėl dažnai atneša kritulius.

Sluoksniniai lietaus debesys yra žemi, tamsūs (pilkos spalvos). Jie gali tęstis per didžiumą mums matomo dangaus skliauto, esti žemiausiai, todėl iš jų krentantys krituliai dažnai užsitęsia. Vasarą krenta lietus, žiemą – sniegas. Gali kristi ir šlapdriba.

Sluoksniniai debesys sukelia dulksną ir uždengia visą mums matomą dangaus skliautą. Jie yra aukščiau ne sluoksniniai lietaus debesys, todėl kritulių iškrenta mažiau. Lemia rūko susidarymą.

Sluoksniniai kamuoliniai debesys yra aukščiausiai esantys apatinio aukšto debesys. Uždengia visą mums matomą dangaus skliautą, neša liūtis.

Vidurinio aukšto debesys

Vidurinio aukšto debesys susidaro nuo 3 km iki 7–7,5 km aukštyje. Jie sudaryti iš lietaus lašelių, kartais sustingusių lašelių (snaigių). Tai – kamuoliniai, aukštieji sluoksniniai ir aukštieji kamuoliniai debesys. Kritulių iškrenta žymiai mažiau nei iš apatinio aukšto debesų, kadangi jie daug aukščiau.

Kamuoliniai debesys yra balti, ištįsę į viršų, nesusigrupavę, pavieniai. Iškrenta lietus, tačiau negausiai, lietūs dažniausiai trumpalaikiai. Apatiniai vidurinio aukšto debesys.

Aukštieji sluoksniniai debesys yra antri pagal aukštį vidurinio aukšto debesys. Kritulių iškrenta retai ir labai negausiai. Aukštieji sluoksniniai debesys, priešingai nei kamuoliniai, susigrupavę.

Aukštieji kamuoliniai debesys yra aukščiausi vidurinio aukšto debesys (6-7,5 km aukštyje). Krituliai iš jų iškrenta ypač retai ir būna negausūs. Šie debesys susigrupavę, bet vientiso sluoksnio nesudaro.

Viršutinio aukšto debesys

Viršutinio aukšto debesys tęsiasi nuo 7,5 km iki 12 km aukščio. Jie sudaryti iš ledo kristalėlių. Visi šio aukšto debesys yra plunksniniai, iš kurių krituliai nekrenta.

Plunksniniai kamuoliniai debesys būna susigrupavę, bet yra gana smulkūs, tarp jų pastebimi tarpai. Tai žemiausi viršutinio aukšto debesys.

Plunksniniai sluoksniniai debesys yra antri pagal aukštį viršutinio aukšto debesys, susigrupavę ir lengvai praleidžiantys Saulės šviesą. Jie sudaryti iš smulkių ledo kristalėlių, kritulių visiškai neduoda.

Plunksniniai debesys yra aukščiausi viršutinio aukšto debesys. Jie susigrupavę, bet tarpusavyje nutolę. Šie debesys yra skaidrūs, todėl puikiai praleidžia Saulės šviesą, o kritulių visai neduoda.

http://lt.wikipedia.org/

Papildyta

Sidabriškieji debesys - tai patys aukščiausieji atmosferos debesys, esantys mezosferoje, 80 - 85 km aukštyje. Sidabriškieji debesys - tai naktiniai debesys, nes temstančio dangaus fone juos apšviečia nusileidusios Saulės šviesa, o kiti jau Žemės šešėlyje. Jie pradeda ryškėti 1h po Saulės laidos; vos atsiradę, jie atrodo kaip plunksniniai debesys, bet ryškėjantys, kai patys plunksniniai pilkėja ir blausėja. Dėl to, kad jie nepaprastai aukštai, tai, jeigu jie ties horizontu, jie gali kyboti net virš Estijos, Suomijos ar Švedijos. Sidabriškieji debesys yra poliariniai debesys. Dėl savito mezosferos klimato debesų matomumas tęsiasi 3 mėn. (nuo gegužės pab. iki rugpjūčio vid.), jie matomi 50-65 laipsnių platumose.

Pirmą kartą sidabriškieji debesys pastebėti 1885m. vasarą. Jie atsirado gana neįprastomis aplinkybėmis - 1883-08-27 išsiveržė Krakatau ugnikalnis, esantis Indonezijoje, kurio dulkės pasklido po visą Žemę 

Dėl to, kad nuo Krakatau dulkių kilo įvairūs kiti optiniai reiškiniai, imta manyti, jog jos kažkaip pakilo į mezosferą, kur jas apšvietė Saulė. Vis dėlto, tai buvo paneigta, kadangi Krakatau dulkės jau seniai turėjo nusėsti. Kita, A.Wegenerio iškelta hipotezė skelbia, jog sidabriškieji debesys sudaryti iš ledo kristalėlių, kuri buvo patvirtinta 2001m. Stebėjimai iš orbitos parodė, jog ties Šiaurės ir Pietų pusrutuliais plyti milžiniški mezosferinių debesų masyvai, o sidabriškieji debesys atskyla nuo jų kaip ledkalniai nuo ledo masyvo. Tam tikras vandens garų kiekis mezosferoje egzistavo dar iki atrandant sidabriškuosius debesis, bet jis buvo per mažas. Jų atsirado pakankamai dėl intensyvesnės ūkio veiklos atsiradusių metano dujų mezosferoje. Šios sąlygojo vandens garų koncentracijos augimą, dėl mezosferos sąlygų virsdamos vandens garais. Krakatau ugnikalnio išsiveržimas suvaidino katalizatoriaus vaidmenį.

Šaltinis - Lietuvos dangus 2010.

Dėkojame mūsų tinklapio skaitytojui Vytautui.